Neabejotina, kad žmogaus stuburas yra patikimiausia skeleto dalis, tačiau dėl pasikartojančio fizinio krūvio jis yra labiausiai pažeidžiamas degeneracinių ligų. Beveik kas penktas 18–40 metų amžiaus Žemės gyventojas kenčia nuo nugaros skausmų.
Šis simptomas dažnai ignoruojamas ir nesukelia rimto rūpesčio, dėl kurio patologinis procesas išplinta į visą stuburą. Osteochondrozė yra galima skausmo ir kitų nemalonių simptomų, susijusių su nugara, priežastis.
Ligos samprata ir jos atsiradimo procesas
Liga, kai atsiranda degeneracinis tarpslankstelinių diskų pažeidimas ir kremzlių sukietėjimas, dėl kurio sumažėja žmogaus darbingumas, vadinama osteochondroze. Patologija paveikia tik stuburo skeletą, tačiau laipsniškas jo aukščio pasikeitimas ir deformacija gali neigiamai paveikti vidaus organų ir kūno sistemų darbą.
Ligos išsivystymo patogenezė siejama su stuburo sandara, kuri skirta absorbuotis apkrovus. Žmogaus tarpslanksteliniai diskai, jungiantys 33–35 slankstelius, susideda iš centrinio branduolio ir aplinkinio pluoštinio audinio. Būtent jie yra patikima ir tvirta atrama stuburo skeletui esant vidutinio sunkumo fiziniam stresui.
Vystantis patologiniam procesui, pažeidžiamas jungiamasis audinys ir centrinis tarpslankstelinių diskų branduolys, dėl kurio prarandamas jų elastingumas, elastingumas ir stiprumas. Diskas tiesiogine prasme griūva ir deformuojasi, taip prisidedant prie stuburo kreivumo ir aštrių kaulinių ataugų augimo. Ligos fone pakinta pačių slankstelių struktūra, kurie plonėja ir sukaulėja.
Stuburo osteochondrozė dažnai painiojama su natūraliu skeleto „nusidėvėjimu". Tačiau patologinius pokyčius galima sulėtinti arba paspartinti, todėl šią būseną galime laikyti tikra liga, sukeliančia nemalonių komplikacijų.
Osteochondrozės vystymosi priežastys ir rizikos veiksniai
Labai dažnas simptomas pasikeitus tarpslanksteliniams diskams yra skausmas. Pacientai tai pradeda jausti jau būdami 16-20 metų, tačiau į medikus pagalbos kreipiasi arčiau 40 metų. Ankstyvos ligos atsiradimo priežastys – plokščiapėdystė, prastas fizinis pasirengimas, prasta laikysena ar antsvoris. Šiuolaikiniai paaugliai veda sėslų gyvenimo būdą, o tai taip pat neigiamai veikia stuburo stabilumą.
Taip pat ligos vystymąsi skatina šie veiksniai:
- amžius;
- nutukimas;
- stuburo traumos (lūžiai, mėlynės);
- per didelis fizinis aktyvumas;
- medžiagų apykaitos sutrikimai organizme;
- paveldimas polinkis;
- nepalankios aplinkos sąlygos;
- sėslus gyvenimo būdas;
- stresinės situacijos ir žalingų įpročių buvimas.
Tokia liga rizikuoja susirgti asmenys, kurie perkrauna stuburą, ilgai būna vienoje padėtyje (sėdi) arba staiga nutraukia reguliarias treniruotes. Rizikos grupei taip pat priklauso nėščios moterys, moterys, piktnaudžiaujančios aukštakulniais ir nepatogiais batais.
Ligos tipai ir laipsniai
Osteochondrozė yra galvos skausmas šiuolaikinėje medicinoje, nes dažna diagnozė pacientams tampa nuosprendžiu. Ne laiku aptikta patologija veda į pažengusias patologinio proceso formas. Lėtai, bet neišvengiamai žmogus artėja prie negalios.
Priklausomai nuo pažeidimo vietos, gydytojai išskiria keletą ligų tipų:
- gimdos kaklelio;
- krūtinė;
- kaklo ir krūtinės ląstos;
- lumbosakralinis.
Taip pat yra tokia sąvoka kaip polisegmentinė osteochondrozė, kuriai būdingas patologinės būklės vystymasis keliuose stuburo segmentuose vienu metu. Pavojingas šio tipo ligos pasireiškimas yra nugaros nervų galūnių ir kraujagyslių suspaudimas arti smegenų.
Skausmo sindromas yra dažniausias nepaprasto pažeidimo simptomas, galintis sutrikdyti ne tik motorines, bet ir žmogaus kalbos funkcijas.
Medicinoje osteochondrozė taip pat klasifikuojama pagal išsivystymo laipsnius:
- 1-ojo laipsnio osteochondrozė (staigus skausmas, panašus į elektros šoką);
- 2 laipsnio osteochondrozė (atsiranda periferinės nervų sistemos elementų dirginimas);
- 3 laipsnio osteochondrozė (tarpslankstelinio disko išvaržos susidarymas);
- 4 laipsnio osteochondrozė (spondiloartrozės ir nugaros smegenų išemijos vystymasis).
Ketvirtasis ligos etapas vadinamas atkuriamuoju, nes tai atsirandančių tarpslankstelinių išvaržų gydymo pasekmė. Šiuo laikotarpiu dažnai stebima spondilolistezė, kuriai būdingas slankstelių slydimas.
Kaip ir kas skauda sergant osteochondroze
Stuburo osteochondrozė nėra paprasta liga ir gali būti užmaskuota kaip kiti patologiniai procesai, visiškai nesusiję su kaulo skeletu. Nerimą keliantys skausmai nugaros srityje žmonių nelaikomi itin reikšmingais ir priskiriami fiziniam nuovargiui po sunkios darbo dienos.
Tačiau net ir menkiausias stuburo raumenų, kurie yra pirmieji ligos „varpeliai", diskomfortas ar sustingimas turėtų įspėti ir tapti priežastimi kreiptis į specialistus.
Kliniškai osteochondrozė pasireiškia įvairiais simptomais, kurie priklauso nuo patologinio proceso vietos. Jei yra gimdos kaklelio stuburo pažeidimas, atsiranda šie simptomai:
- skausmas kakle;
- kompresinis galvos skausmas;
- pirštų tirpimas;
- gimdos kaklelio stuburo mobilumo apribojimas;
- skausmingas skausmas peties srityje;
- traškėjimas sukant galvą.
Jei išsivysto krūtinės ląstos osteochondrozė, skausmas matomas tarpkapulinėje erdvėje ir pačioje krūtinėje. Pacientai taip pat skundžiasi skausmu širdies srityje, suspaudimu tarp menčių ir diskomfortu, kuris imituoja žarnyno, skrandžio ar tulžies pūslės pažeidimą.
Nugalėjus juosmeninę stuburo dalį, simptomai yra visiškai kitokie. Skausmas daugiausia lokalizuotas apatinėje nugaros dalyje ir kojose, sukeliantis stiprų raumenų spazmą. Yra ribotas juosmeninės stuburo dalies mobilumas, apatinių galūnių tirpimas ir dilgčiojimas, dubens organų veiklos sutrikimai. Nugaros lenkimo ir tiesimo sunkumai atsiranda dėl apatinės nugaros dalies standumo ir riboto mobilumo.
Retai pasireiškusiai polisegmentinei osteochondrozei būdingi tik tie simptomai, kai pažeidžiamas stuburas. Šaudymo skausmas, sumažėjusi judesių amplitudė, galūnių skausmai, raumenų spazmai – visi šie požymiai būdingi skirtingoms stuburo dalims.
Skausmą daugeliu atvejų išprovokuoja aštrios per didelės stuburo apkrovos, pavyzdžiui, keliant svorius ar ilgai būnant nepatogioje padėtyje. Kartais net kosulys ir čiaudėjimas gali padidinti skausmą.
Jei diagnozė pasitvirtino, kaip gyventi toliau
Šiandien stuburo osteochondrozė, nors ir dažna diagnozė, nėra mirtina. Svarbiausia, kad būtų pašalinta priežastis, dėl kurios išsivystė liga, ir laiku būtų pradėtas produktyvus gydymas. Taip pat didelė reikšmė teikiama prevencinėms priemonėms, kurios yra taikomos siekiant užkirsti kelią ligos atkryčiui.
Norint nugalėti osteochondrozę, būtina skirti kompleksinį gydymą, kuris apima:
- narkotikų vartojimas;
- stuburo trauka;
- masažas;
- Pratimų terapija;
- Fizioterapija;
- akupunktūra;
- manualinė terapija;
- chirurginė intervencija (jei nurodyta).
Kiekvienam pacientui turi būti paskirtas individualus gydymo kursas, atsižvelgiant į stuburo pažeidimo formą ir laipsnį. Pirmiausia gydytojai turi sustabdyti tarpslankstelinių diskų sunaikinimo procesą, kurį sukelia audinių uždegimas.
Po to parenkamas būdas atkurti ir sustiprinti nugaros raumenis, kurie turi palaikyti stuburą reikiamoje padėtyje. Toks kompleksinis gydymas leidžia pasiekti itin efektyvų rezultatą nenaudojant chirurginės intervencijos.
Rekomendacijos ligų prevencijai
Prevencinės priemonės visada turi būti pirmiausia, siekiant išlaikyti kūno sveikatą. Kadangi osteochondrozė dažniausiai atsiranda dėl padidėjusio spaudimo tarpslanksteliniams diskams, būtina užkirsti kelią tokios būklės vystymuisi.
Visų pirma, rekomenduojama vengti stuburo perkrovos, atsirandančios dėl sėslaus gyvenimo būdo, staigių šuolių ir svarmenų kilnojimo ant ištiestų rankų. Labai svarbu išsaugoti natūralius fiziologinius stuburo linkius, kurie formuojasi nuo kūdikystės.
Laikysenos išlaikymas yra įprastas ir būtinas kiekvieno žmogaus gyvenimo principas, nepaisant amžiaus ir lyties.
Kasdienis sportas puikiai stiprina raumenų korsetą, nes osteochondroze retai suserga užsigrūdinę ir fiziškai išsivystę žmonės. Visi pratimai turi būti atliekami pagal savo galimybes ir padėti palaikyti stuburą.